Kodėl po pokalbio vis galvoju, ką pasakiau ne taip?
Pokalbis baigėsi prieš kelias valandas, o tu vis dar prisimeni vieną savo sakinį. Gal per garsiai nusijuokei? Gal nereikėjo tiek pasakoti? Kitas žmogus jau gyvena toliau, o tavo galvoje pokalbis prasideda iš naujo.
Perdėtas galvojimas po pokalbio gali virsti varginančiu minčių kartojimusi. Norisi suprasti, kaip pasirodei, tačiau atsakymų nedaugėja. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip pastebėti tokį įprotį ir ką gali išbandyti, kad vakaras neprabėgtų mintyse taisant jau pasakytus žodžius.

Kodėl po pokalbio vis galvoju, ką pasakiau ne taip?
Psichologijos tyrimuose neigiamas, pasikartojantis socialinės situacijos nagrinėjimas po jos vadinamas ruminacija po įvykio. Dėmesys krypsta į savo elgesį ir tai, kaip jį galėjo įvertinti kiti. Edgar ir kolegų (2024) metaanalizėje toks mąstymas buvo susijęs su stipresniais socialinio nerimo simptomais. Tai ryšys, o ne įrodymas, kad kiekvienas pokalbio apmąstymas sukelia sutrikimą.
Vienas nejaukus vakaras dar nereiškia diagnozės. Verta pastebėti, kaip dažnai tai nutinka, kiek laiko atima ir ar dėl šių minčių pradedi vengti žmonių. Svarbi ne vien minties tema, bet ir tai, ką darai jai atsiradus.
Kada apmąstymas padeda, o kada imi suktis ratu?
Naudingas apmąstymas turi aiškią kryptį. Pavyzdžiui, pastebi, kad pertraukei draugą, ir nusprendi kitą kartą leisti jam užbaigti. Pasikartojantis savęs vertinimas gali skambėti kitaip: „Kodėl aš visada toks (tokia)?“ Konkretus klausimas apie veiksmą virsta nuosprendžiu apie save. Watkins (2008) apžvalgoje pabrėžiama, kad pasikartojančio mąstymo pasekmės priklauso ir nuo jo būdo, turinio bei aplinkybių.
Gali savęs paklausti: „Ar dabar sužinojau ką nors naujo? Ar turiu konkretų veiksmą, kurį galiu atlikti?“ Jeigu jau penktą kartą prisimeni tą pačią pauzę ir iš jos mėgini atspėti kito žmogaus nuomonę, galbūt tęsi tyrimą, kuriam trūksta duomenų.
Įsivaizduok susitikimą darbe. Išsakei pasiūlymą, kolega trumpam nutilo, tada pokalbis pasisuko kitur. Faktas yra pauzė ir pasikeitusi tema. Mintis „mano pasiūlymas buvo kvailas“ yra tavo paaiškinimas. Jis gali atrodyti įtikinamas, bet kol kas nežinai, ką kolega galvojo.
Kaip sumažinti perdėtą galvojimą po pokalbio?
Toliau pateikti žingsniai yra savistabos pavyzdžiai. Pasirink vieną, kurį šiandien gali išbandyti. Nereikia paversti jų dar vienu egzaminu, kurį privalai atlikti nepriekaištingai.
Įvardyk, kas vyksta
Vietoj „ir vėl viską sugadinau“ pabandyk pasakyti: „Pastebiu, kad vėl perkratinėju pokalbį.“ Taip įvardiji savo dabartinį veiksmą, nepaskelbdamas (-a) nuosprendžio apie visą situaciją. Gali trumpai užrašyti, kokia mintis kartojasi, ir paklausti savęs, ar ją jau nagrinėjai.
Atskirk faktą nuo spėjimo
Lape parašyk du sakinius. Pirmame įvardyk, ką iš tikrųjų matei ar girdėjai. Antrame parašyk, kokią išvadą padarei. „Draugė atsakė kitą rytą“ ir „draugei nusibodau“ nėra tas pats. Paklausk, kokių dar paaiškinimų galėtų būti. Tau nereikia įrodyti, kad viskas puiku. Pakanka pripažinti, ko šiuo metu nežinai.
Pasirink vieną konkretų veiksmą
Jeigu iš tiesų pasakei ką nors įžeidžiančio, gali atsiprašyti arba pasitikslinti. Pavyzdžiui: „Vakar pajuokavau apie tavo darbą. Pagalvojau, kad tai galėjo įskaudinti. Atsiprašau.“ Toks veiksmas turi aiškų tikslą. Kas valandą siunčiama žinutė „Ar tikrai nepyksti?“ jau gali tapti bandymu gauti vis naują patikinimą. Pastebėk, ko sieki prieš siųsdamas (-a) kitą žinutę.
Grįžk prie to, ką nori veikti dabar
Pasirink paprastą veiklą: paruošti vakarienę, išeiti pasivaikščioti, pabaigti pradėtą darbą. Mintys gali grįžti ir tada. Gali jas pastebėti ir vėl atsigręžti į veiklą. Tikslas nėra jėga ištuštinti galvą ar laukti visiškos ramybės, kad galėtum tęsti vakarą.
Ką gali užsirašyti po kito pokalbio?
Pabandyk trumpą užrašą iš trijų dalių. Pirmiausia vienu sakiniu aprašyk situaciją, pavyzdžiui, „per pietus pasakojau apie savo kelionę“. Tada užrašyk mintį, kuri užkibo: „turbūt visiems nusibodau“. Galiausiai įvardyk, ką tikrai žinai: „du žmonės uždavė klausimų, vienas žiūrėjo į telefoną“. Šis užrašas skirtas pastebėti skirtumui tarp įvykio ir tavo išvados.
Užbaik vienu sprendimu: ar reikia ką nors patikslinti, ar gali palikti klausimą atvirą? Nesistenk surašyti viso pokalbio ir atkurti kiekvieno žvilgsnio. Jei pastebi, kad užrašymas pats virsta ilgu tikrinimu, sustok ties tuo, ką jau užrašei. Gali sau priminti: „Man nemalonu nežinoti, bet šiandien daugiau duomenų neturiu.“ Po to pasirink mažą kasdienį darbą, prie kurio norėtum sugrįžti. Šį pavyzdį gali aptarti ir su savo specialistu.

Kaip padeda kognityvinė elgesio terapija?
KET metu galima kartu nagrinėti, kokiose situacijose kyla nerimas, kokias išvadas darai ir kaip į jas reaguoji. Kai sunkumai susiję su socialiniu nerimu, dėmesio gali reikėti ir mąstymui prieš bendravimą bei po jo. Donohue ir kolegų (2024) metaanalizėje po psichologinio gydymo, įskaitant KET, ruminacija sumažėjo. Didelė dalis pateiktų įverčių lygino būklę prieš gydymą ir po jo, todėl rezultatai negarantuoja vienodo poveikio kiekvienam žmogui.
Praktinis darbas gali prasidėti nuo tavo spėjimo: „Jeigu kalbėdamas (-a) sustosiu, visi nuspręs, kad nieko neišmanau.“ Su specialistu galima suplanuoti nedidelį elgesio eksperimentą ir aptarti, ką iš tikrųjų pastebėjai. Eksperimento tikslas yra surinkti naujų duomenų, o ne užtikrinti, kad niekas niekada tavęs nesukritikuos.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Verta pasitarti su specialistu, jeigu mintys nuolat atima poilsį, trukdo miegoti, dirbti arba dėl jų atsisakai susitikimų. Konsultacijoje gali pasakyti paprastai: „Po pokalbių ilgai save graužiu ir noriu suprasti, kaip tai pakeisti.“ Nereikia iš anksto pačiam (pačiai) nustatyti, ar tai socialinis nerimas.
Svetainėje kognityvineelgesioterapija.lt gali peržiūrėti specialistus ir pasirinkti individualią konsultaciją internetu. Pirmam pokalbiui gali atsinešti vieną neseną situaciją, joje kilusias mintis ir tai, ką darei po jos.
Galima mokytis iš pokalbio nesmerkiant savęs už kiekvieną netobulą sakinį. Šiandien pradžiai pakanka pastebėti, kada apmąstymas jau nebeveda prie naujo atsakymo.
Moksliniai šaltiniai
Edgar, E. V., Richards, A., Castagna, P. J., Bloch, M. H., & Crowley, M. J. (2024). Post-event rumination and social anxiety: A systematic review and meta-analysis. Journal of Psychiatric Research, 173, 87–97. https://doi.org/10.1016/j.jpsychires.2024.03.013
Watkins, E. R. (2008). Constructive and unconstructive repetitive thought. Psychological Bulletin, 134(2), 163–206. https://doi.org/10.1037/0033-2909.134.2.163
Donohue, H. E., Modini, M., & Abbott, M. J. (2024). Psychological interventions for pre-event and post-event rumination in social anxiety: A systematic review and meta-analysis. Journal of Anxiety Disorders, 102, 102823. https://doi.org/10.1016/j.janxdis.2023.102823



Komentarai