„Problema yra mano partneris“: ? Kodėl partneris nesikeičia?

Kodėl partneris nesikeičia?

„Jei tik jis/ji būtų kitoks...“

„Aš noriu, kad mano partneris pasikeistų! Jei jis būtų kitoks, viskas būtų geriau ir aš būčiau laimingas(-a)“. Tai viena dažniausių frazių, girdimų porų terapijos kabinetuose. Dauguma partnerių į specialistus kreipiasi turėdami aiškią diagnozę: santykiai stringa ne dėl jų tarpusavio dinamikos, o dėl konkrečių kito asmens trūkumų – pradedant buities įpročiais ir baigiant baziniais charakterio bruožais.

Šis įsitikinimas suformuoja pavojingą „reikalautojo“ ir „problemos“ ratą, kuris ne tik didina trintį, bet ir paradoksaliai stabdo bet kokį teigiamą pakytį. Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad tiesmukas spaudimas keistis dažniausiai sukelia gynybinę reakciją, kuri dar labiau įtvirtina nepageidaujamą elgesį. Norint suprasti, kodėl jūsų pastangos duoda priešingą rezultatą, turime pažvelgti į tai, kaip veikia žmogaus asmenybė ir kognityviniai mechanizmai.

1-oji įžvalga: Asmenybės stabilumo spąstai

Viena iš priežasčių, kodėl reikalavimai keistis sukelia tiek daug nusivylimo, yra fundamentali asmenybės struktūra. Tyrimai rodo, kad tiek baziniai bruožai (pavyzdžiui, neurotizmas ar ekstraversija), tiek asmenybės sutrikimai pasižymi dideliu stabilumu.

Tačiau svarbu suprasti, kodėl šis stabilumas toks gajus. Žmonės nesąmoningai renkasi „stabilumą skatinančias aplinkas“, kurios nuolat patvirtina ir sustiprina jų esamus bruožus. Be to, elgsena, kuri prieštarauja prigimtiniams polinkiams, yra „pastangų reikalaujanti ir sekinanti“ (effortful and demanding). Kai žmogus bando „perlaužti“ savo prigimtį, jis greitai išeikvoja valios resursus ir, pajutęs nuovargį, neišvengiamai grįžta prie senų, įprastų elgesio modelių.

„Pokyčiai yra sunkūs – mums, klinikams, tai nėra staigmena, tačiau tai gali tapti nusivylimu klientams, kurie taip desperatiškai nori, kad jų partneriai pasikeistų.“ (Sullivan & Davila, 2014)

2-oji įžvalga: Fundamentali priskyrimo klaida

Mes dažnai tampame kognityvinio šališkumo, vadinamo atribucijos klaida (Fundamental Attribution Error), aukomis. Tai polinkis kito asmens elgesį aiškinti jo vidinėmis, nekintančiomis savybėmis, visiškai ignoruojant situacinius veiksnius.

Egzistuoja esminis asimetriškumas: save mes linkę vertinti pagal savo ketinimus („aš vėlavau, nes buvo kamščiai“), o partnerį – pagal jo elgesio poveikį mums („jis vėlavo, nes jam aš nerūpiu ir jis yra savanaudis“). Erzinantis elgesys – nesutvarkyti indai ar emocinis užsidarymas – klaidingai priskiriamas „bjauriam charakteriui“. Tokia interpretacija sukuria priešiškumo atmosferą, kurioje kovojama ne su konkrečia problema, o su partnerio asmenybe, o tai automatiškai sužadina gynybinį mechanizmą.

3-oji įžvalga: Moterys pokyčių reikalauja dažniau, bet ne be priežasties

Kalbant apie pokyčių poreikį, negalima ignoruoti lyties ir socialinės struktūros dinamikos. Tyrimai patvirtina, kad moterys statistiškai dažniau inicijuoja terapiją ir reikalauja pokyčių. Tai dažniausiai nėra „bambėjimas“, o reakcija į objektyvų disbalansą:

• Po vedybų moterų namų ruošos valandos padidėja vidutiniškai 5 valandomis per savaitę, o vyrų krūvis nekinta.

• Gimus vaikams iki 12 metų, moterų buities darbų krūvis išauga daugiau nei tris kartus labiau nei vyrų.

• Svarbu pabrėžti, kad šie netolygumai atsiranda net tose porose, kurios deklaruoja lygiavertiškumo nuostatas.

Dėl šio struktūrinio neteisingumo moterys anksčiau pastebi santykių problemas, o vyrai dažnai renkasi atsiribojimą, siekdami išlaikyti jiems palankų status quo.

Porų terapija ir konsultavimas 60 min.

From€70.00

1h

Užsakyti

4-oji įžvalga: Jei partneris „prekontempliacijos“ stadijoje, pokyčių nebus

Pagal Prochaska ir DiClemente tranteorinį modelį (TTM), asmeninis pokytis vyksta etapais. Didžiausia problema iškyla tada, kai reikalaujantis partneris tikisi „Veiksmo“ (Action), o kitas partneris vis dar yra prekontempliacijos stadijoje – jis net nepripažįsta, kad problema egzistuoja.

Nuolatinis spaudimas ir priekaištavimas, kai asmuo nėra pasirengęs pokyčiui, ne tik neveikia, bet ir kenkia. Tyrimai (Franks et al., 2006) rodo, kad asmenys, patiriantys intensyvius partnerio bandymus juos pakeisti, praneša apie prastėjančius sveikos gyvensenos įpročius ir blogėjančią psichinę sveikatą.

Užuot spaudus, efektyviau būtų naudoti „švelninimo strategijas“ – rūpestį, validaciją ir optimizmą.

5-oji įžvalga: Priėmimo paradoksas ir vidinė motyvacija

Integracinė elgesio porų terapija (IBCT) remiasi priėmimo paradoksu: nustojus spausti partnerį pasikeisti, paradoksaliai atsiranda erdvės jo paties vidinei-autonominei motyvacijai.

Mokslas skiria „dirbtinį pastiprinimą“ (kai susitariama dėl mainų: „aš tave pabučiuosiu, jei tu sutvarkysi virtuvę“) nuo „natūralaus pastiprinimo“ (spontaniško noro džiuginti).

Pavyzdžiui: Vyro spaudimas dėl sekso privertė žmoną jaustis kontroliuojama ir kalta, o tai visiškai nuslopino jos libido. Tik tada, kai vyras priėmė žmonos poreikius be išankstinių sąlygų, ji pajuto vidinę laisvę pati inicijuoti artumą. Išorinė kontrolė visada slopina motyvaciją, o emocinis saugumas ją skatina.

„Emocinis priėmimas gali tapti pagrindu natūraliam elgesio pasikeitimui, nes pokytis gimsta iš supratimo, o ne iš baimės ar prievolės.“ (IBCT filosofija)

6-oji įžvalga: „Mes prieš problemą“, o ne „Aš prieš tave“.

Viena veiksmingiausių technikų porų darbe yra vieningas atsiribojimas. Jos esmė – problemos lokalizavimas ne partnerio asmenybėje, o „išorėje“, traktuojant ją kaip bendrą iššūkį.

Užuot sakę „tavo seksualinis potraukis per mažas“ (kas skamba kaip charakterio yda), partneriai mokosi formuluoti: „Mes esame santykiuose, kuriuose vienas iš mūsų turi didesnį seksualinį poreikį nei kitas. Kaip mes, kaip komanda, galime tai spręsti?“. Kai problema perkeliama į neutralią erdvę, sumažėja emocinis reaktyvumas, o gynybiškumą pakeičia bendradarbiavimas.

Išvada: Nuo „Taisymo“ prie „Supratimo“

Santykių progresas matuojamas ne tuo, kaip sėkmingai „pataisėte“ partnerį, o tuo, kiek gebate sukurti saugią erdvę jo netobulumams egzistuoti. Tikrasis pokytis dažniausiai įvyksta ne kaip tiesioginis reikalavimų rezultatas, o kaip šalutinis priėmimo ir supratimo poveikis.

Užbaikime klausimu savirefleksijai: Ar jūsų pastangos pakeisti partnerį yra nuoširdi kova už geresnius santykius, ar didžiausia kliūtis jiems iš tikrųjų augti?

Parengė psicchologė Jolita Sorokinaitė.

Straipsnio raktažodžiai: partnerio keitimas, porų terapija, santykių problemos, emocinis saugumas poroje, priėmimas santykiuose, pokyčiai poroje, santykių dinamika, kodėl partneris nesikeičia, psichologė poroms, porų konsultavimas

Straipsnio šaltinis:

Sullivan, K. T., & Davila, J. (2014). The problem is my partner: Treating couples when one partner wants the other to change. Journal of Psychotherapy Integration, 24(1), 1–12. https://doi.org/10.1037/a0035969