top of page

Psichohigienos ABC: įrankiai padedantys išvengti perdegimo (SPECIALISTAMS)

10-08
8 min. skaitymo

Ar pastebite, kad po darbo dienos nebelieka jėgų net tam, kas anksčiau džiugino? Kad vis dažniau pagalvojate „dar vienas klientas“, o ne „kaip galiu padėti“? Dirbantiems su jautriomis žmonių grupėmis tokie jausmai gerai pažįstami. Dažnai tai ne charakterio silpnumas, o perdegimo ženklai.

Perdegimas kaupiasi pamažu ir tyliai, todėl pirmas žingsnis – sustoti ir sąžiningai įvertinti, kur esate dabar. Prieš skaitydami toliau, skirkite 5 minutes šiam trumpam savęs įvertinimui. Jis parengtas remiantis Perdegimo vertinimo įrankiu (BAT), kurį sukūrė W. Schaufeli ir kolegos. Lietuvišką versiją (BAT-LT) adaptavo ir validavo Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, Arūnas Žiedelis, Rita Jakštienė ir Ieva Urbanavičiūtė kartu su Hansu De Witte (2023). Tai kruopštus ir labai vertingas darbas – jo dėka Lietuvos specialistai turi patikimą, mokslu pagrįstą įrankį perdegimui įvertinti. Rezultatai parodys bendrą perdegimo riziką ir kurioje iš keturių sričių – išsekimo, mentalinės distancijos, kognityvinių ar emocinių sunkumų – šiuo metu esate labiausiai pažeidžiami. Svarbu: čia klausimynas naudojamas tik orientaciniais tikslais savirefleksijai – jis nepakeičia profesionalaus įvertinimo ir nėra diagnozė. Toliau straipsnyje rasite konkrečių būdų, kaip sau padėti.

*Interaktyvus klausimynas sukurtas naudojant DI pagalbą.


Kas yra perdegimas?

Pasaulio sveikatos organizacija (TLK-11, kodas QD85) perdegimą apibrėžia kaip profesinį reiškinį, kylantį iš lėtinio darbo streso, kurio nepavyko suvaldyti. Tai ne asmenybės yda ir ne silpnumo ženklas. Tyrėjai vis dar diskutuoja, ar perdegimas yra atskiras sutrikimas, tačiau praktikoje svarbiau ne etiketė, o tai, kaip žmogus funkcionuoja.

Wilmar Schaufeli ir kolegos, sukūrę BAT klausimyną, perdegimą aprašo keturiais pagrindiniais simptomais:

  • Išsekimas – nebelieka nei fizinių, nei emocinių resursų. Po darbo nebėra jėgų net mėgstamai veiklai.

  • Mentalinė distancija – abejingumas, cinizmas, noras nuo darbo atsitraukti: „vis tiek nieko nepakeisiu“.

  • Kognityviniai sunkumai – sunku susikaupti, pamirštami susitarimai, sunku priimti net mažus sprendimus.

  • Emociniai sunkumai – netikėtos pykčio ar liūdesio bangos, sunkiau valdomos reakcijos.

Šalia jų dažnai atsiranda ir antriniai požymiai: miego sutrikimai, nerimas, galvos ar nugaros skausmai, dažnesni peršalimai. Vienas patikimiausių ženklų, skiriančių perdegimą nuo paprasto nuovargio, – nuovargis, kuris išlieka net ir skyrus laiko poilsiui.

Kodėl rizika didesnė dirbantiems su jautriomis grupėmis?

Psichiatras Gordonas Parkeris perdegimo užuomazgas savo knygoje iliustruoja per sėklos ir dirvos metaforą. Sėkla – asmeniniai polinkiai, ypač perfekcionizmas ir didelis pareigingumas. Tai savybės, kurios daro mus patikimais specialistais, bet kartu verčia kelti sau nerealius ir nesibaigiančius standartus. Dirva – aplinka: stresas darbe ar namuose, sunki darbo atmosfera ir profesijos, kuriose kasdien susiduriama su kitų skausmu – sveikatos priežiūra, švietimas, socialinis darbas, artimųjų globa.

Christina Maslach ir Michaelas Leiteris perdegimą supranta kaip žmogaus ir darbo santykio problemą. Jie išskiria šešias sritis, kuriose neatitikimas didina riziką:

  • Krūvis – daug užduočių, mažai laiko atsigauti;

  • Kontrolė – sprendimai apie jūsų darbą priimami be jūsų;

  • Atlygis – pastangų niekas nepastebi ir nepripažįsta;

  • Bendruomenė – trūksta kolegų paramos ir pasitikėjimo;

  • Teisingumas – krūviai ir sprendimai paskirstomi šališkai;

  • Vertybės – darbas prieštarauja jūsų supratimui apie gerą pagalbą žmogui.

Vertybių sritis dažniausiai lieka nepastebėta, nors būtent ji paaiškina, kodėl išsenka ir savo darbą mylintys žmonės.

Svarbi tyrimų žinutė: 43 tyrimų metaanalizė (Hill ir Curran, 2016) parodė, kad aukšti standartai sau su perdegimu beveik nesusiję. Riziką didina baimė suklysti ir savikritika. Panašiai ir su motyvacija: „darau, nes man svarbu“ palaiko, o „darau, nes privalau“ sekina. Vadinasi, nereikia mažinti ambicijų – reikia mažinti savęs baudimą ir prievartą.

Kaip perdegimas prasideda

Perdegimas retai ateina staiga. Galima išskirti penkias orientacinio pobūdžio stadijas:

  1. Entuziazmas – dirbama daug ir mielai, poilsis atidedamas.

  2. Streso kaupimasis – savaitgalio nebeužtenka, nuovargis kompensuojamas dar ilgesniu darbu, kadangi nespėjama su darbų apimtimis dėl mažesnio produktyvumo.

  3. Lėtinis stresas – išsekimas nuo ryto, cinizmas, dažnos ligos.

  4. Perdegimas – nebepajėgiama dirbti įprastu režimu.

  5. Įsisenėjęs perdegimas – išsekimas tampa „norma“, didėja depresijos rizika.

Sunerimti verta jau antroje stadijoje. Ji klastinga, nes iš šalies žmogus dar atrodo produktyvus. Pirmoje ir antroje stadijose dažnai padeda savipagalba, trečioje verta kreiptis į specialistą, o ketvirtoje ir penktoje jo pagalba būtina.

Pratimai sau

Kaip jau minėjome, perdegimo riziką labiausiai didina ne aukšti standartai, o baimė suklysti ir griežta savikritika. Už jų dažnai slypi du tarpusavyje susiję dalykai: perfekcionizmas ir trapi savivertė. Kai savo vertę matuojame tik tuo, kiek ir kaip gerai padarome, kiekviena klaida tampa grėsme, o poilsis – kažkuo, ką reikia „užsidirbti“. Tokiu atveju dirbame daugiau, ilsimės mažiau ir pamažu išsenkame.

Todėl toliau rasite septynis pratimus, skirtus būtent šioms dviem sritims: atpažinti perfekcionistines taisykles, sušvelninti vidinį kritiką, pastebėti savo stiprybes ir leisti sau pailsėti be kaltės. Nebūtina atlikti visų iš karto. Pasirinkite vieną ar du, kurie labiausiai atliepia jūsų situaciją, ir skirkite jiems 10–20 minučių. Pasiimkite lapą ar užrašų knygelę: rašant mintys tampa aiškesnės nei tik apie jas galvojant.

1 pratimas. Mano nerašytos taisyklės

Perfekcionizmas prasideda ne nuo noro dirbti gerai, o tada, kai jausmas „esu vertas“ ima priklausyti nuo to, ar pasiekiau "tobulybę". Tokį perfekcionizmą dažniausiai palaiko vidinės taisyklės, kurių garsiai net neištariame. Ar atpažįstate kurią nors iš jų?

  • „Jei nepadarau idealiai, vadinasi, man nepavyko.“

  • „Netobulai yra tas pats, kas blogai.“

  • „Klysti man negalima.“

  • „Jei imuosi, turiu padaryti be priekaištų.“

  • „Dalykai būna arba teisingi, arba neteisingi – vidurio nėra.“

  • „Turiu nuolat viską kontroliuoti ir žinoti.“

  • „Turiu būti pasiruošęs bet kokiai situacijai.“

Tokios taisyklės nepalieka vietos lankstumui. Net pasiekus tikslą dažnai pagalvojama: „Matyt, kartelė buvo per žema.“ Kasdienybėje jos dažnai pasireiškia taip:

  • ilgai svarstote ir nerandate, nuo ko pradėti;

  • planavimo stadija užtrunka kur kas ilgiau, nei veikimo;

  • pastoviai savimi abejojate, klausiate aplinkinių nuomonės;

  • atidedate užduotį arba ją metate, kai nepasiseka;

  • negalite leisti sau baigti darbo/projekto, nes vis lieka jausmas, kad galima geriau;

  • tikitės tobulumo ir iš kitų;

  • sunku atsipalaiduoti, o laisvalaikis atrodo kaip prarastas laikas.

Užduotis: išsirinkite vieną taisyklę, kuri jus slegia labiausiai, ir perrašykite ją lankstesne forma. Pavyzdžiui: „Siekiu kokybės, bet leidžiu sau būti žmogumi, kuris kartais klysta.“

2 pratimas. Kada kokybės siekis padeda, o kada trukdo?

Siekis dirbti kokybiškai pats savaime nėra problema. Svarbu pastebėti, kurioje pusėje dažniau atsiduriate. Perskaitykite abu sąrašus ir pažymėkite tai, kas jums artimiau.

Kai aukšti siekiai padeda:

  • darbai tvarkingi ir gerai organizuoti;

  • jaučiate motyvaciją ir įsitraukiate;

  • gerai paskirstote laiką;

  • standartai aukšti, bet pasiekiami;

  • galite susitaikyti, kad nei jūs, nei kiti nesate tobuli;

  • randate laiko pramogoms ir poilsiui;

  • darbas neužgožia kitų gyvenimo sričių.

Kai aukšti siekiai sekina:

  • bijote klaidų, o suklydę ilgai išgyvenate;

  • nerimaujate, kad būsite sugėdinti ar pažeminti;

  • sprendimai priimami sunkiai;

  • užduotis atidedate arba jų vengiate;

  • vis perdarote tai, kas jau padaryta;

  • esate griežti sau ir nekantrūs kitiems;

  • nenorite dirbti komandoje, nes „geriau padarysiu pats“;

  • įklimpstate į detales ir pametate bendrą vaizdą.

Jei daugiau žymėjimų atsidūrė antrajame sąraše, tai ne nuosprendis, o kryptis. Būtent ten verta švelninti, išsaugant tai, kas jums iš tiesų padeda.

3 pratimas. Kaip kalbu su savimi suklydęs?

Daugelis tikime, kad griežtas vidinis kritikas padeda pasitempti. Tačiau savikritika, paremta gėda, dažniau veda į vengimą ir pasidavimą. Yra ir kitas kelias – siekti aukštumų ir puikių rezultatų, tik be savęs žeminimo.

Kai kalba vidinis kritikas:

  • ieškoma kaltų ir galvojama apie nuostolius, tragiškas pasekmes, bausmes;

  • mintys sukasi apie tai, kas jau įvyko;

  • kyla pyktis ant savęs, nusivylimas, net pasibjaurėjimas;

  • smerkiamas visas žmogus: „aš nevykėlis“;

  • vis labiau bijoma nesėkmės ir norisi pasiduoti.

Kai kalba palaikantis balsas:

  • ieškoma, kaip kitą kartą padaryti geriau;

  • žiūrima į priekį;

  • jaučiamas palaikymas ir šiluma sau;

  • vertinamas konkretus veiksmas: „šįkart nepavyko taip, kaip tikėjausi“;

  • atsiranda vilties ir noro bandyti toliau.

Užduotis: prisiminkite neseną situaciją darbe, kai kas nors nepavyko. Užrašykite, ką tada sau sakėte. Tada pabandykite tą pačią situaciją aprašyti taip, kaip ją aptartų išmintingas ir geranoriškas kolega: kas vis dėlto pavyko, ko iš to galima pasimokyti ir kokį vieną dalyką kitą kartą darytumėte kitaip.

4 pratimas. Ką apie mane pasakytų viską apie mane žinantis stebėtojas?

Mūsų, kaip žmonių, vertė nepriklauso nuo pasiekimų. Vis dėlto, kai savivertė trapi ar esame pavargę, lengviausia pastebėti tai, kas nepavyko, o geri dalykai lieka nematomi. Šis pratimas padeda subalansuoti vaizdą. Paimkite lapą ir surašykite kuo daugiau dalykų pagal šias kategorijas:

  • gražūs žodžiai, kuriuos esu išgirdęs apie save;

  • tai, ką pavyko pasiekti;

  • tai, ką moku ir gebu;

  • tai, ką esu sukūręs savo rankomis ar galva;

  • kartai, kai kam nors padėjau;

  • sunkumai, kuriuos esu ištvėręs.

Peržiūrėkite sąrašą ir paklauskite savęs: kokios mano stiprybės iš to matyti? Įvardykite bent penkias. Pasidėkite lapą matomoje vietoje, nes jis ypač pravers tomis dienomis, kai vidinis kritikas garsiausias.

5 pratimas. Ar man leidžiama ilsėtis?

Visi esame girdėję posakių apie darbą ir poilsį: „Pailsėsi pensijoje“, „Kas nedirba, tas nevalgo“ ir t.t. Darbštumas yra vertybė, tačiau tokie įsitikinimai gali kelti kaltę net tada, kai poilsio iš tiesų reikia, ir taip artinti perdegimą. Greitai, per daug negalvodami, užbaikite šiuos sakinius:

  • Pailsėti gali tie, kurie…

  • Leisiu sau pailsėti, kai…

  • Jaučiuosi kaip tinginys(-ė), kai…

  • Geras specialistas yra tas, kuris…

  • Prastas specialistas yra tas, kuris…

Perskaitykite savo atsakymus. Ką jie sako apie tai, kaip vertinate save ir savo poilsį? Tada pabandykite kiekvieną sakinį perrašyti taip, kad jis jus palaikytų. Pavyzdžiui: „Leisiu sau pailsėti, kai viską padarysiu“ → „Poilsis nėra prizas už darbą. Būtent jis leidžia man dirbti gerai.“

6 pratimas. Mažas pokytis darbe

Pavargus atrodo, kad darbe nieko negalime pakeisti. Dažniausiai tai ne visai tiesa. Pasirinkite vieną situaciją, kuri jus sekina labiausiai, ir pamąstykite apie ją žingsnis po žingsnio:

  1. Kas konkrečiai šioje situacijoje norėčiau, kad būtų kitaip?

  2. Kokios mano mintys ar įsitikinimai trukdo tai keisti?

  3. Kaip į šią situaciją pažiūrėtų mano autoritetas, palaikantis kolega ar geriausias draugas? Ar yra kitas būdas ją matyti?

  4. Kokį vieną nedidelį žingsnį galėčiau žengti jau dabar? Galbūt tai kažkas, ką pradėsiu daryti, o gal kažkas, ko nustosiu daryti?

  5. Kas man padėtų šį žingsnį žengti? Pagalvokite apie žmones, aplinkybes, savo stiprybes ir mintis, kurios suteikia jėgų.

7 pratimas. Atjauta mažajam sau

Kitiems atjautą rodyti dažnai daug lengviau nei sau. Šis vaizduotės pratimas padeda išgirsti, kaip galėtų skambėti šiltas, palaikantis vidinis balsas. Skirkite jam 10–15 minučių ramioje vietoje.

  1. Atsisėskite ar atsigulkite taip, kad jaustumėtės saugiai. Jei norisi, prisiglauskite pagalvę ar pledą. Užmerkite akis.

  2. Keletą minučių lėtai kvėpuokite, leisdami kūnui nurimti.

  3. Įsivaizduokite, kad priešais jus stovi jūs pats, dar visai mažas. Pabandykite pamatyti detales: veidą, plaukus, drabužius. Kokia šio vaiko nuotaika? Ar jis džiugus, liūdnas, išsigandęs?

  4. Pagalvokite, ko šiam vaikui labiausiai reikia. Gal šilumos, saugumo, paguodos ar tiesiog būti išklausytam? Leiskite sau pajusti, ką jis jaučia.

  5. Įsivaizduokite, kaip dabartinis jūs prieinate, apkabinate jį ir pasakote tai, ką jam tada labiausiai reikėjo išgirsti. Pavyzdžiui: „Aš čia, šalia tavęs. Tau nereikia būti tobulam, kad būtum mylimas. Tavo jausmai svarbūs, ir jie praeis.“ Galite rasti ir savų žodžių. Kartokite juos tiek, kiek norisi.

  6. Tada įsivaizduokite, kad jūs abu darote kažką, kas jums patinka: žaidžiate, piešiate ar tiesiog sėdite saulėje. Pabūkite toje akimirkoje.

  7. Kai būsite pasiruošę, padėkokite sau už šį laiką ir lėtai atmerkite akis.

Jei pratimas sukelia stiprių ar sunkių jausmų, sustokite. Tai ženklas, kad šiuos išgyvenimus gali būti verta tyrinėti su specialistu.

Kad įrankiai veiktų

  • Reguliariamas geriau nei sporadiškumas. Įrankius verta praktikuoti kelias savaites arba ilgiau, vis grįžtant prie klausimo koks mano santykis su perdegimu šiandien/ šiame gyvenimo etape?

  • Kartu su kolegomis. Kadangi perdegimas dažnai yra susijęs su darbo aplinkybėmis, gali būti itin vertinga apie jį kalbėti kolegų rate.

  • Kartu su organizacija. Darbo aplinkos tvarkos, vertybės ir susitarimai turi būti reguliariai peržiūrimi ir esant poreikiui suteikiama galimybė inicijuoti pokytį.

  • Nebijoti kreiptis specialistų pagalbos. Savipagalba nepakeičia profesionalios pagalbos.

Kada kreiptis pagalbos?

Perdegimas ir depresija persidengia. Jei išsekimas, nemiga ar beviltiškumo jausmas tęsiasi kelias savaites, prislėgta nuotaika neatslūgsta net atostogų metu arba kyla minčių apie savižudybę, kreipkitės į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Jei sunku čia ir dabar, emocinės paramos galima sulaukti paskambinus į Vilties liniją 116 123, o iškilus pavojui gyvybei – skambinkite 112.

Svarbiausia

  1. Perdegimas kyla iš santykio su darbu, todėl žiūrime ir į žmogų, ir į darbo vietą.

  2. Atpažįstame anksti ir reguliariai naudojame įrankius: taisyklių peržiūra, atjauta sau, stiprybių pastebėjimas, leidimas sau pailsėti.

  3. Kilus abejonių kreipiamės į specialistą.

Negalime ilgai duoti iš tuščio indo. Pasirinkite vieną šio įrašo pratimą ir išbandykite jį šią savaitę.

Jei atpažinote save šiame tekste ir norėtumėte apie tai pasikalbėti, kviečiu registruotis konsultacijai.


Šaltiniai

  • PSO (2019). Burn-out an „occupational phenomenon“, TLK-11 QD85.

  • Schaufeli, W. B., Desart, S., De Witte, H. (2020). Burnout Assessment Tool (BAT). IJERPH, 17, 9495.

  • Lazauskaitė-Zabielskė, J., Žiedelis, A., Jakštienė, R., Urbanavičiūtė, I., De Witte, H. (2023). The Lithuanian version of the Burnout Assessment Tool (BAT-LT). Frontiers in Psychology.

  • Leiter, M. P., Maslach, C. (1999); Maslach, C., Leiter, M. P. (2022). The Burnout Challenge. Harvard UP.

  • Parker, G., Tavella, G., Eyers, K. (2023). Burnout: A Guide to Identifying Burnout and Pathways to Recovery. Routledge.

  • Hill, A. P., Curran, T. (2016). Personality and Social Psychology Review, 20(3).

  • Shafran, R., Cooper, Z., Fairburn, C. G. (2002). Clinical perfectionism: a cognitive–behavioural analysis. Behaviour Research and Therapy, 40(7).

  • Ferrari, M. ir kt. (2019). Mindfulness, 10.

  • Iancu, A. E. ir kt. (2018). Educational Psychology Review, 30(2).

  • Juodytė, U. „Kaip atpažinti perdegimą?“, ugnejuodyte.lt.

  • Paradnikė, K. Mokymų medžiaga, ramybei.lt. Šio įrašo pratimai parengti remiantis Kristinos Paradnikės mokymų medžiaga.

 
 
 

Komentarai


Ar akuali tema?

Jei atpažįstate šią temą savo gyvenime ir norėtumėte apie tai pasikalbėti saugioje erdvėje, galite registruotis individualiai konsultacijai internetu.

bottom of page