Poreikis būti išgirstam: jauno žmogaus noras būti išklausytam

Jaunas žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi mažiau ar daugiau išreikštą norą būti išklausytas ir suprastas. Paauglystėje šį poreikį suderinti sunkiau. Svarbu įtvirtinti savo asmenines ribas bei autentiškumą. Jauni žmonės vertina konfidencialumą ir anonimiškumą. Todėl išsakyti savo vidinius išgyvenimus ar nerimus gali atrodyti pavojinga. Galbūt tai turės socialinę kainą – susiaurės draugų ratas ar sumažės populiarumas. Būtent šioje įtampoje tarp noro būti išgirstam ir baimės atsiverti dažnai ir apsigyvena jauno žmogaus tyla.

Poreikis būti išgirstam

Ką reiškia būti išgirstam

Jausmas, kad esi išgirstas, susideda iš penkių elementų: balso, dėmesio, empatijos, pagarbos ir bendrystės (angl. common ground). Tyrimai rodo, kad jeigu žmogus jautėsi neišgirstas, jis bus mažiau linkęs vėl inicijuoti pokalbį su tuo pačiu žmogumi. Tad viena nepavykusi patirtis gali užverti duris ilgam.

Penki išgirstumo komponentai pagal Roos ir kolegas (2023) suskirstyti į tris subjektus – aš, tu, mes:

• Balsas (aš) – galimybė laisvai išsakyti tai, ką noriu. Ne prievolė kalbėti, o patyrimas, kad turiu progą prabilti, jei to noriu, ir pasakyti būtent tai, ką noriu. Svarbu, kad savo nuomonės išsakymas veikia net tada, kai realiai nepaveikia sprendimo. Žmogui reikia erdvės reikšti savo nuomonę.

• Dėmesys (tu) – įspūdis, kad pašnekovas sutelkia dėmesį į tai, ką sakau. Klausytojas nėra pasyvus priėmėjas, o aktyviai įsitraukęs.

• Empatija (tu) – suvokimas, kad kitas bando įsijausti į mano perspektyvą ir emociškai suprasti. Klausytojas bando „atsistoti į mano batus".

• Pagarba (tu) – jausmas, kad kitas vertina tai, ką sakau, ir mane kaip asmenį. Tai reiškia rimtą požiūrį ir nevertinantį, neteisiantį priėmimą. Manęs neteisia už tai, ką sakau ar kas esu.

• Bendrystės (mes) – įspūdis, kad galime įsijausti į vienas kito perspektyvą ir susikalbėti. Tai vienintelis kolektyvinio lygmens komponentas. Jis būtinas ir kitiems keturiems komponentams. Klausytojas turi suprasti kalbėtoją, kad žinotų, į ką kreipti dėmesį, kam empatizuoti ir ką gerbti.

  
  

Nors komponentai atskiri, praktiškai žmonės jų neišskiria. Išgirstumas patiriamas kaip vientisas jausmas. Pirmas komponentas priklauso nuo paties žmogaus (kalbėtojo), trys viduriniai – nuo klausytojo, o penktas – nuo abiejų bendrai.

Kaip išgirsti kitą

Norint kitam sudaryti erdvę būti išgirstam, galima atsižvelgti į tris dalykus.

Fokusas

Pirma, ar aš atidedu kitas veiklas ir skiriu pilną dėmesį savo pašnekovui?

Žodžių įprasminimas

Antra, kito žodžių įprasminimas – įsiklausymas į tai, kuo kitas dalinasi, ir parodymas, kad supranti. Tai galima daryti performuluojant arba pripažįstant, kad ši patirtis svarbi.

Solidarumo parodymas

Trečia, solidarumo parodymas – leisti kitam suprasti, kad jis ne vienas. Kiti žmonės galbūt turi panašių patirčių, ir kad galite konkrečiai kuo nors padėti.

Svarbu ir tai, kad išgirsti nereiškia sutikti. Net jeigu nesutinkame su kito žmogaus pažiūromis ar vertybėmis, galime validuoti jo jausmus. „Yra visiškai normalu, išgirdus tavo patirtį, jausti tai, ką jauti."

Kur galiu būti išgirstas

Toliau pateikti klausimai padės įsivertinti, ar jūs savo aplinkoje esate tinkamai išgirstas:

• Ar dažnai jaučiuosi negalintis pasakyti to, ką iš tikrųjų noriu pasakyti?

• Ar dažnai jaučiu, kad pašnekovai klajoja savo mintyse nei klausosi to, ką sakau?

• Ar dažnai atrodo, kad manęs iš tikrųjų neklauso, net kai kalbu?

• Ar dažnai jaučiu, kad pašnekovas nebando įsijausti į mano patirtį?

• Ar dažnai susiduriu su tuo, kad į mano mintis ir jausmus reaguojama nejautriai?

• Ar dažnai jaučiu, kad su manimi elgiamasi nepagarbiai?

• Ar dažnai lieka jausmas, kad su pašnekovu taip ir nesusikalbame, nesuprantame vienas kito?

• Ar dažnai po pokalbio galvoju, kad apskritai neverta buvo kalbėti?

  
  

Jeigu į daugumą klausimų atsakėte teigiamai, gali būti verta atkreipti dėmesį, ar jūsų aplinkoje yra tinkamos sąlygos kalbėti apie savo jausmus ir poreikius. Pagalvokite, kur ir kaip geriau tas sąlygas galima būtų susikurti. Vis dėlto, jei jausmas, kad esi neišgirstas, yra stiprus ir nuolatinis, tai kartais susiję ne vien su aplinka. Tuomet verta pasikalbėti su žmogumi, kuriuo galime pasitikėti, arba su specialistu.

Dirbtinis intelektas ir poreikis būti išgirstam

Būtina kalbėti ir apie dirbtinio intelekto keliamus iššūkius. Vis dažniau tikro, nuoširdaus pokalbio ištroškusios, dar besiformuojančios asmenybės šį poreikį iš dalies patenkina pokalbių lange su dirbtiniu intelektu. Tokie pokalbiai yra patrauklūs. Jie prieinami bet kada, nieko nekainuoja socialiai, neteisia ir neišduoda paslapties. Kitaip tariant, jie pasiūlo tai, ko jaunam žmogui dažnai labiausiai trūksta gyvenime – erdvę kalbėti be baimės, kad tai turės socialinę kainą.

Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kurie išgirstumo komponentai čia tikrai patenkinami, o kurie tik imituojami. Balsą – galimybę laisvai išsakyti tai, ką noriu – dirbtinis intelektas suteikia gerai. Taip pat gali sudaryti dėmesio ir net empatijos įspūdį. Tačiau penktasis komponentas bendrystė remiasi tikru abipusiu supratimu tarp dviejų asmenybių. Dirbtinis intelektas to negali atliepti, o tik sukuria to iliuziją. Panašiai ir pagarba: DI gali pasakyti pagarbius žodžius, bet už jų nėra kito žmogaus, kuriam tu iš tikrųjų rūpi.

Tad dirbtinis intelektas gali būti laikina atrama. Tai vieta mintims sudėlioti, pirmas žingsnis prieš kalbant su žmogumi. Bet jis neatstoja gyvo pašnekovo, kuris išgirsta iš tikrųjų. Svarbiausia žinia jaunam žmogui: jei pokalbis su dirbtiniu intelektu tampa vienintele vieta, kur jautiesi išklausytas, tai ženklas ne to, kad tau kažkas negerai, o kad tikrosios aplinkos, kurioje būtum išgirstas, dar neradai. Verta jos ieškoti tarp žmonių.

Raktažodžiai: Išgirstumas, jaunimas, paauglystė, emocinė sveikata, aktyvus klausymasis, empatija, dirbtinis intelektas, poreikis būti išgirstam

Psichologė psichoterapeutė Jolita Sorokinaitė