Kaip dirbtinis intelektas keičia psichologo darbą
Straipsnio struktūra:
Ką dirbtinis intelektas jau daro gerai
DI ribos
Atskira rizika: savidiagnozė
Ko dirbtinis intelektas nepakeis
Turbūt sunku būtų įsivaizduoti specialybę ar profesiją, kurios perspektyvos nebūtų pakoregavęs staigus dirbtinio intelekto progresas pastaraisiais metais. Psichologų, psichoterapeutų tarpe taipogi dažnai svarstoma, kaipgi DI keis tolimesnę šios srities eigą ir ar konsultuojantys specialistai nebus pakeisti ištreniruotų chatbot'ų ar kitokios formos DI sprendimų.
Vis dažniau išgirstu patirčių, kai klientai konsultuojasi emocinės sveikatos klausimais su DI agentais tekstinėmis žinutėmis, ieško nusiraminimo, paguodos ar romantinio santykio chatbot'ų tekstiniuose laukeliuose. Ir tai suprantama: technologijos keičiasi greičiau, nei spėjame prie jų priprasti, o pokalbių robotai jau šiandien atrodo stebėtinai „gyvi" ir yra nesunkiai prieinami.
Ką dirbtinis intelektas jau daro gerai
Didžioji dalis pagalbinių DI įrankių nuima nuo terapeuto pečių būtent nemalonią, „nematomą" darbo dalį – administravimą, užrašų tvarkymą, apmokėjimų valdymą, laiko planavimą. Praktikoje tai gali reikšti, kad daugiau energijos lieka pačiam klientui, o ne administravimui. Internete galima nesunkiai rasti įvairių modernių pagalbinių įrankių: pavyzdžiui, seansų įrašus analizuojantys įrankiai, gebantys terapeutui pateikti grįžtamąjį ryšį apie jo paties darbą, klausimų ir atspindėjimų santykį, pokalbio dinamiką. Tokie įrankiai gali itin pasitarnauti pačiam terapeutui automatizuoti kasdienes užduotis, kurios nereikalauja specialių kompetencijų.
Būtent specialistų rengimas – kita sritis, kur DI veikia netikėtai gerai. Ant pokalbių robotų galima saugiai išbandyti įvairias technikas, „sumodeliuoti" sudėtingas situacijas, treniruotis nerizikuojant realaus žmogaus savijauta. Studentui ar pradedančiam specialistui tai vertinga praktikos erdvė.
Ir galiausiai – psichoedukacija. DI gali paaiškinti, kas yra nerimas ar kaip veikia streso reakcija, gali išmokyti kognityvinės elgesio terapijos (KET) pratimų, sąmoningo kvėpavimo technikų. Jei žmogus laukia eilėje pas specialistą, toks įrankis gali būti kaip naudingas buferis, paruošiantis žmogų individualiam darbui. Regionuose, kur psichikos sveikatos specialistų tiesiog trūksta, tokia prieiga kartais būna vienintelė reali pagalba.
DI ribos
Nėra empatijos. Net ir nesigilinant į pačio termino kompleksiškumus yra gan aišku, kad DI gali tik suformuluoti empatiškai skambantį sakinį, bet už jo nestovi jokia emocinė patirtis. Jis negali sukurti tikro emocinio santykio – o būtent tikrame santykyje vyksta pati giliausia terapinio darbo dalis. Įdomu, kad tai matyti ir tyrimuose: kadangi pokalbių robotai nesugeba iki galo atkartoti žmogiško emocinio ryšio, žmonės tokias programas dažnai meta greičiau, nei nutraukia terapiją pas gyvą specialistą.
Prarandama neverbalinė kalba. Didelė dalis informacijos apie žmogaus būseną ateina ne per žodžius, o per pauzes, balsą, žvilgsnį, kūno laikyseną. Tekstiniame pokalbyje ši informacija tiesiog neprieinama. Tyrimų autoriai tai įvardija kaip vieną esminių dabartinių DI ribų: šie įrankiai vis dar nemoka interpretuoti neverbalinių ir paraverbalinių signalų, kurie terapijoje gali būti itin svarbus aspektas.
DI mokosi iš daugumos. Modeliai treniruojami statistiškai plačiai imčiai, todėl dažnus, „vidutinius" atvejus atpažįsta neblogai. Neatsitiktinai dauguma sukurtų sistemų orientuotos į gerai ištirtas ir aiškiai apibrėžtas būkles – nerimą ir depresiją. Bet kai sutrikimai komorbidiniai, sunkūs ar netipiniai asmenybės sutrikimai, DI sunkiai diferencijuoja. Būtent tokiais atvejais tikslumas yra itin svarbus, o kompetentingas specialistas šiose situacijose gali greitai nuskaityti situacijos kompleksiškumą ir rizikos faktorius, bei parinkti situaciją atliepiančias strategijas.
Robotai linkę pritarti. Pokalbių botai dažnai yra kooperatyvūs ir malonūs – jie tarsi turi predispoziciją sutikti su vartotoju. Tai reiškia realią riziką, kad jie palaikys žmogaus minties liniją net tada, kai jis krypsta link mąstymo klaidos ar iškreiptos interpretacijos. APA atskirai įspėja, kad pažeidžiamoms grupėms – paaugliams, socialiai izoliuotiems žmonėms – tokie įrankiai gali veikti kaip esamos būsenos blogėjimo veiksnys. Terapeutas savo priemonių paletėje turi ir konfrontacijos galimybę . DI to daryti nelinkęs.
Kultūrinis jautrumas ribotas. Klientai labai skirtingi, o jų patirtis įsišaknijusi konkrečioje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, depresijos aptikimo įrankiai gali būti mažiau tikslūs etninių mažumų atžvilgiu. Kad įrankis tikrai atlieptų žmogaus poreikius, jis turėtų būti pritaikytas remiantis realiais terapeuto ir kliento pokalbiais – o šie duomenys agentų apmokymui kol kas retai prieinami, dėl savo itin jautrios kilmės.
Duomenų saugumas. Sunku užtikrinti absoliučią jautrių duomenų apsaugą. Nors egzistuoja reglamentai, vieningo etinio DI naudojimo psichologijoje rėmo dar nėra, o rizikos yra daug. Kalbame apie pažeidžiamiausias žmogaus istorijas, todėl čia atsargumo negali būti per daug.
Atskira rizika: savidiagnozė
Norisi paminėti atskirai, nes tai gan dažnai pasikartojantis aspektas. Esant jautrioms ar nestabilioms būsenoms, savidiagnozavimas su DI pagalba gali ne padėti, o pakenkti – sukelti papildomo nerimo ir, blogiausiu atveju, atitolinti žmogų nuo efektyviausio pagalbos plano. Žmogaus siekis įvardyti savo patirtį ir priskirti ją prie kurios nors kategorijos (ar diagnozės) yra labai natūralus ir suprantamas, ypač kai patiriamą būseną sunku išbūti. Tačiau pasitelkti DI rizikinga ne tik dėl to, kad diagnozė gali būti klaidinga, bet ir dėl to, kad tai skatina įprotį kaskart patyrus sunkią situaciją iškart ieškoti žodžių, kam ją priskirti. Taip pamažu mokomės situaciją ne išbūti, o rasti jai pavadinimą – suvokti tai kaip dalyką, kuris mums nutinka, o ne kaip tai, ką normalu išgyventi.
Ko dirbtinis intelektas nepakeis
Jei viską reikėtų sutraukti į vieną sakinį: santykis niekada nebus lygiavertis ir žmogiškas.
Individuali terapija nėra tik informacijos judėjimas tarp dviejų pusių. Šis procesas reikalauja dviejų atskirų individualių pasaulių susitikimo, kai terapeuto vaidmenyje tvarkomės su savo asmeniškumais ir geriausiu prieinamu būdu naudojamės savo žiniomis bei įgūdžiais, kad prisiliestume prie kliento patiriamų išgyvenimų ir minties procesų. Ne mažiau svarbus ir šalia vykstantis bendro santykio augimas bei skleidimasis – juk terapijoje kyla ir emocijos.
APA etinės gairės aiškiai teigia: generatyvus DI neturėtų būti naudojamas kaip kvalifikuoto terapeuto pakaitalas – tik kaip pagalbinė priemonė, prižiūrima žmogaus. Beveik ta pačia mintimi baigiasi ir dauguma apžvelgtų specialistų komentarų bei pačių DI aplikacijų autorių įrašų: DI turi papildyti, o ne pakeisti specialistą, o žmogaus priežiūra ir kritinis vertinimas yra būtina kompetencija.
Todėl į klausimą „ar DI pakeis psichologą?" atsakymas skamba taip: DI jau keičia, kaip emocinės gerovės specialistai dirba – ir dažnai į gera. DI gali palengvinti rutiną, praplečia prieinamumą, padeda mokytis. Tai įrankis, turintis daug pritaikomumo praktikoje, tačiau tikrai nepakeisiantis terapinio santykio – bent jau ne dabar.
Raktažodžiai:
Dirbtinis intelektas, psichoterapija, psichologo darbas, psichoedukacija, terapinis santykis, empatija, savidiagnozė, etika, psichologija
Literatūros sąrašas:
Orrù, L., & Mannarini, S. (2026). The role of artificial intelligence in clinical psychology: How AI and NLP systems are reshaping psychological interventions. A systematic review. Clinical Psychology & Psychotherapy, 33, e70242. https://doi.org/10.1002/cpp.70242
American Psychological Association. (2025). Ethical guidance for AI in the professional practice of health service psychology. APA Mental Health Technology Advisory Committee. https://www.apa.org
Komentarai